Martino sekmės istorija

Laba diena. Mano vardas Jelena. Esu Martino mama. Martinui 8 metai. Sūnui nustatyta sunki negalia, bet apie tai pabandysiu papasakoti nuo pradžios.

Martinas gimė ankščiau laiko-32 nėštumo savaitę. Nors jo atėjimas į šį pasaulį buvo sunkus, vaikų reanimacijoje praleidome 3 paras, toliau keliavome į naujagimių skyrių. Martinas buvo stiprus vyrukas, ir nuo pirmos dienos stipriai kabinosi į gyvenimą. Perkėlus į naujagimių skyrių, mokėsi žįsti,ir sekėsi puikiai. Kol gulėjome klinikose, visi šeimos nariai džiaugėsi juo, koks tobulas kudikis, valgo ir miega,apie tokį tik pasvajoti galima! Ligoninėje praleidome apie dvi savaites. Išrašymo dieną mus paskiepijo, ir toliau augti vykome laimingi namo.

Grįžus namo, situacija ėmė blogėti. Iš ramaus vaiko, Martinas virto irzliu,piktu kudikiu,o po kelių parų, visišku rėksniu. Dieną-naktį jis rėkė, negalėjome rasti būdų jo nuraminti. Išmėginome viską- nakties metu važinėjome automobiliu po miestą,bandydami užmigdyti sūnų, nusipirkome spyruokliuojantį kamuolį, kėdę-supuoklę, negelbėjo niekas. Prasidėjo probemos su virškinimu. Kadangi maitinau pati, po konsultacijos su gastroenterologe, iš savo raciono išsibraukiau visus galimus maisto produktus, turinčius alergenus, dirgiklius ir t.t. Situacija šiek tiek pagerėjo.

Būdamas 2,5 mėn.sekantis pablogėjimas. Martinas tapo vangus, visiškai atsisakė žįsti. Namuose bandėme pamaitinti sūnų iš įvairių buteliukų. Situacija nesikeitė. Kreipėmės į III lygio gydymo įstaigą. Mus konsultavę gydytojai nuramino,kad tai krūties streikas, augimo šuolis, kad tuoj viskas susitvarkys. Martinui parą lašino lašelines, ir situacija ėmė gerėti.

4,5 mėn situacija pasikartojo. Vėl būklė vangi, visiškas atsisakymas žįsti. Vėl III lygio gydymo įstaiga, lašelinės, raminimai,kad tuoj viskas susitvarkys. ~7 mėn. Po eilinės intervencijos dar vienas pablogėjimas. Aukšta temperatūra, traukuliai. Atsidūrėme klinikose. Mus konsultavę gydytojai ramino,kad traukuliai fibriliniai, tai tik reakcija į temperatūrą. Grįžus namo, birželio mėnesį vėl sukarščiavome. Ir vėl ištiko traukuliai. Kreipėmės į mus prižiūrinčią neurologę, kuri paaiškino,kad Martinas gimė ankščiau laiko, yra nebrandi nervų sistema, ir iki metukų tikrai šias bėdeles išaugsime. Deja, neišaugome.

17 mėn.po MMR skiepo visiškas pablogėjimas. Praradome socialinius įgudžius. Dingo akių kontaktas, nustojo domėtis žaislais. Jei  7 mėn. mokėjo rodyti „saulė virė,mėnesėlis kepė“, tarė tetė,sesė,baba ir pan. Dabar neliko nieko. Atsirado bėdų mityboje. Labai susiaurėjo racionas, o laikui bėgant jau turėjome valgymo sutrikimą. Traukuliai atsirasdavo be priežasties. Kreipėmės vėl į vaikų neurologę. Išsakius savo nuogastavimus, gavome siuntimą ištirimui į ARC. Čia ir prasidėjo mūsų kelionė.  Diagnozės birėjo viena po kitos: Vaikystės autizmas, Kalbos ir kalbos suvokimo sutrikimas, valgymo sutrikimas, miego sutrikimas, prieštaravimo ir nepaklusnumo sutrikimas, mišrus raidos sutrikimas.

Prie raidos diagnozių, gavome dar vieną bauginančią diagnozę-epilepsija,esant sunkiai gydomai epilepsijai. Skiriami vaistai. Situacijai negerėjant,kiti vaistai, dozių didinimas, vėl vaistų keitimas… Klinikos, raidos centrai, reabilitacinės ligoninės, vėl klinikos, vėl raidos centrai….Nesibaigiantis užburtas ratas. Kreipėmės ir į privačius specialistus. Sunkus,juodas darbas. Rezultatas minimalus. Sedėt prie stalo nenorėjo, dirbti nenorėjo. Visur prieštaravo, priešinosi, triukšmavo. Nuolat atsinaujindavo epilepsijos priepuoliai. Sutriko kramtymas, rijimas. Gyvenome ant skysto,trinto maisto.Nuolat sirgdavome. Martino būklė ar savijauta buvo baisi. Ištisinis rėkimas, į aplinką nereagavimas. Mes negalėjome nei pasivaikščioti,nei pabūti gamtoje,prie jūros. Bijojo visko. Išrengus vaiką, pajūry ištiko baisi isterija, negalėjome jo paleisti nei per smėlį,nei per žolę, nei pasipliuškenti vandeny. Esant reabilitacijoje, iš anksto įspėdavom specialistę, kad terapijoje negalime naudoti dažų,guašo-vien nuo kvapo Martiną supykindavo. Visa tai mums kėlė didžiulį stresą.

Po vienos konsultacijos su gydytoja, kuri davė mums užuominą apie tam tikrus dalykus, pradėjome domėtis biomediciną. Pirmuoju mokytoju mūsų naujuose siekiuose buvo Ingrida Adamonienė, kurią susiradome internete. Mes išmokome gamintis salierų sultis, žaliuosius kokteilius,daiginomės grikius,saulėgrąžas,spindulines pupuoles. Racioną papildėme spiruliną, chlorela.  Pamažu mūsų racione atsirasdavo daugiau vaisių,daržovių,kas iki šiol buvo tik svajonė. Auginat vaiką su raidos sutrikimu, ne viena mama pasakys, koks tai yra sunkus darbas, arba neįmanoma misija, įsiūlyti vaikui naują produktą. Mes šį kelią praėjome. Neslėpsiu-buvo beprotiškai sunku! Pakeitus mitybą, ir įtraukus naujus produktus, po dvejų mėnesių Martinas nustojo prakaituoti. Iki tol mus vargino gausus prakaitavimas. Naktį tekdavo keisti apatinius rūbus, patalynę. Pamažu gerėjo situacija su miegu. Pagerėjo virškinimas,nustojome viduriuoti,vemti. Martinas tapo kontaktiškas, pagarėjo kalbos suvokimas.

Vieną dieną, facebooke autistukų grupėje pamačiau Sauliaus Fomenko postą, apie biomedicininį autizmo gydymą. Komentarai buvo baisūs, žeminantys ir užgauliojantys. Nesupratau vieno, kaip galima, neišbandžius kažko kito, teigti arba paneigti tai,ko nesi patyręs. Esu mama,ir savo vaikui noriu tik geriausio. Todėl vietoje dvejonių, nusprendžiau susisiekti su Sauliumi, ir asmeniškai pabendrauti. Jis sutiko, ir papasakojo savo istroiją. Kreipiausi į jį su prašymu padėti ir mums. Mes užsiregistravome konsultacijai pas biomedą Dr.Nicola Antonuccį. Konsultacijos metu,papaskojome visą savo istoriją nuo nėštumo pradžios. Dėmesingas, atidus, supratingas daktaras iš didžiosios raidės. Daktaras užsakė Martinui plauko tyrimą,kuri atlikome užsienio šalyje. Sudarė mums protokolą, kurio laikomės iki šiol. Rezultatai pranoko lūkesčius. Martinas priaugo svorio (iki tol mums buvo nustatytas svorio trūkumas), susitvarkė miegas,pagerėjo atmintis, susitvarkė emocijos. Iš pikto rėksnio Martinas pavirto linksmu,besišypsančiu, mielu berniuku. Dingo baimės,fobijos. Pats didžiausias pasiekimas-per 10 mėnesių Martiną nei karto neištiko epilepsijos priepuoliai.

Šių metų birželį pirmą kartą vykome į Belgijos kliniką Atlantis neurosensorinei smegenų stimuliacijai. Rugsėjį buvome jau antrą kartą. Mūsų pasiekimas-pradėjome atkartoti žodžius, bando pasakyti ko nori, kuo puikiausiai žaidžia su kitais vaikais, pradėjo rodyti savo jausmus mums, visiškai nebijo ragauti naują maistą,produktą, noriai dalyvauja veikloje, domisi jį supančiu pasauliu. Dar prieš porą metų aš verkiau,apie tokius pasiekimus ir rezultatus bijodama net pasvajoti. Džiaugiuosi, kad atradau savyje jėgų,drąsos, pasukti kitu keliu, ir išbandyti tai, ko mūsų medicina netaiko tokiems vaikams. Todėl noriu padrąsinti ir kitus tėvus,šeimas-nebijokite, bandykite,darykite viską ką galite,ir kas nuo jūsų pačių priklauso!

Pagarbiai,
Jelena, Martino mama